Išsėtinė sklerozė (IS) – tai uždegiminė demielinizuojanti centrinės nervų sistemos liga, dažniausiai prasidedanti jauname amžiuje, pasireiškianti recidyvuojančiais ar nuolat progresuojančiais neurologinės disfunkcijos simptomais, sukeliančiais progresuojantį invalidumą. Tai fundamentali neurologinė liga. Sunku rasti kitą panašios svarbos ligą, kuriai būtų skiriama tiek daug dėmesio ir liktų tiek daug neatsakytų klausimų [1].
Užuominos apie IS, kaip apie neaišką ligą aptinkamos XIII amžiaus literatūros šaltiniuose. Islandų šv. Thorlakur sakmė pasakoja apie vikingų moterį, kurios aklumas ir sutrikusi kalba atsistatė po kelių maldos dienų. Vėliau karalienės Viktorijos pusbrolis Augustas Frederikas d`Este (1794- 1848m.) savo dienoraštyje rašė: „ …po artimojo giminaičio laidotuvių apakau, bet rega po keleto dienų sugrįžo“. R. Carswel 1838 metais pirmą kartą aprašė tipines IS plokšteles galvos ir nugaros smegenyse. J.M. Charcot 1874 metais teigė, jog „laikas, kuomet mes galėtume rimtai šią ligą gydyti, dar neatėjo“ [2].

Iššėtinė sklerozė – lėtinė uždegiminė demielinizuojanti centrinės nervų sistemos liga, kurios etiopatogenezėje svarbi genetinių ir aplikos faktorių sąveika. Imunopatogenetiniai mechanizmai sudėtingi ir juose dalyvauja prieš mielino bazinį proteiną svetimais antigenais aktyvuoti T limfocitai, monocitai, B limfocitai, antikūniai, įvairūs citokinai. Demielinizacijos pasekoje susidaro heterogeninės skirtingo aktyvumo plokštelės, kurios išsidėsto galvos ir nugaros smegenyse daugiausia aplink venules. Kadangi ligos simptomai ir klinikinė eiga įvairūs, todėl straipsnyje pateikiami ligos klinikinių eigų variantai, diagnostikos kriterijai, bei imuninius procesus veikiančio ir simptominio gydymo principai ir medikamentai.

Manoma, kad pasaulyje IS serga apie 3 milijonai žmonių, apie 500 000 sergančiųjų šia liga yra JAV [3]. Ligos paplitimas labai priklauso nuo geografinių veiksnių ir etninės gyventojų sudėties. Europoje IS paplitusi netolygiai, labiau šiaurėje, nei pietuose. Šiaurės Europoje, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje paplitimas didžiausias (daugiau 30 sergančiųjų 100 000 gyventojų), o Azijoje, Afrikoje, Centrinėje Amerikoje mažiausias (mažiau 5 sergančiųjų 100 000 gyventojų). Išsėtine skleroze moterys serga 1,6- 2 kartus dažniau negu vyrai. Dažniausiai susergama jauname 15-50 metų amžiuje.

Etiologiniai IS veiksniai nėra tiksliai žinomi, tačiau manoma, kad ligos išsivystymui didelę įtaką turi organizmo genetinių ir aplinkos faktorių sąveika. Tą patvirtina migracijos įtakos sergamumui tyrimai, kurie nurodo, kad asmenys iki 15 metų amžiaus persikėlę gyventi iš mažo sergamumo zonų į didelio sergamumo vietoves, turi didesnę riziką susirgti IS, nei būtų likę mažo sergamumo zonoje. Dažniausi literatūroje nurodomi etiologiniai veiksniai – tai virusai, ypač herpes virusas-6 ir endogeniniai retrovirusai, pažeidžiantys oligodendrogliją, bakterijos, kurių kryžminės reakcijos atpalaiduoja citokinus, genetiniai veiksniai, kurie sąlygoja skirtingą imuninį atsaką ir įvairūs toksinai, stresas. IS imunopatogeneziniai mechanizmai labai sudėtingi, tačiau manoma, kad yra sąlygoti svetimais antigenais aktyvuotų periferinio kraujo T limfocitų atakų prieš savus baltymus. Genai, kuriais užkoduoti žmogaus leukocitų antigenai (human leukocyte antigens, HLA), yra labai polimorfiški. Šiaurės Europoje didžiausias IS ryšys su HLA-DR2 subtipu [4]. Kadangi antigenai gali būti panašūs į žmogaus HLA komplekso molekulę- pagrindinį mielino baltymą (nustatyta, kadT-ląstelės atpažįsta MBP 85-99 epitopą), todėl autoimuninės atakos taikiniu ir tampa pagrindinis mielino baltymas. Manoma, kad antigeninis imuninio atsako taikinys gali keistis ir juo gali būti panašių epitopų turintys proteolipidinis baltymas, oligodendrocitų glikoproteinas, transaldolazė. Ligos paūmėjimo metu aktyvuoti T limfocitai skatina adhezijos molekulių atsiradimą, prilimpa prie venulių endotelio ir prasiskverbę per endotelį, t.y. per hematoencefalinį barjerą (HE), patenka į smegenų parenchimą. Pažeidimo vietose kaupiasi ir monocitai, padidėja uždegimą skatinančių citokinų: interleukino 2 (IL-2), interleukino-12 (IL-12), interleukino-15 (IL-15), gama interferono, tumoro nekrozės faktoriaus alfa produkcija. Svarbus ir humoralinis imunitetas, kadangi aktyvuoti B limfocitai ir antikūniai atakuoja paviršinius mielino antigenus ir oligodendrocitus, kurie atsakingi už remielinizaciją. Antikūniai prisijungia prie mielino ir aktyvuoja komplementą bei pritraukia makrofagus. Nykstant mielinui ir oligodendrocitams, proliferuoja astroglija [5,6]. Remisijos metu padidėja uždegimą slopinančių citokinų (transformuojančio augimo faktoriaus beta (TAF-beta), interleukino-10 (IL-10) gamyba. Šios biologiškai aktyvios medžiagos ligą daro stabilesne [7].
Makroskopinė demielinizuojančios ligos išraiška yra plokštelė, kuri lokalizuojasi aplink venules, periventrikuliariai, subkortikinėje pilkosios ir baltosios medžiagos riboje, optinio nervo ir kryžmės srityse, smegenų kamiene, kylančiuose ir nusileidžiančiuose laiduose, nugaros smegenyse, ypač po minkštaisiais dangalais. Plokštelės heterogeniškos, sudarytos iš limfocitų, makrofagų, demielinizuotų aksonų. Skiriami 4 plokštelių tipai: I tipo- vyrauja hiperceliulitinė uždegiminė infiltracija, limfocitai T CD-Th1/Th2, CD4 (helperiai) ir makrofagai, aksonai demielinizuoti, plokštelės ribos aiškios; II tipo plokštelę sudaro imunoglobulinai (daugiausia IgG), komplemento C9 depozitai, mielino destrukcijos vietose stebimas ryškus imunoglobulinų reaktyvumas; III tipo plokštelė neturi aiškių ribų, imunoglobulinų ar komplemento depozitų, jose aksonų vainikėliai mielinizuoti, mažiau oligodendrogliocitų, vyrauja CD8+T limfocitai, glutamatas, distalinė oligodendropatija ir apoptozė; IV tipo plokštelė panaši į III tipo, tik jos ribos ryškios, vyrauja pirminė oligodendrocitų degeneracija. Taigi, I ir II tipo plokštelėse stebimas autoimuninio encefalomielito vaizdas, o III ir IV tipo plokštelėse vyrauja oligodendrogliocitų distrofija [8,9].

Papildoma informacija kituose skyriuose.